Andréso Neumano literatūra vaidina sumaišti. Iš jo romanų mums siūlomi išsamūs veikėjų ir situacijų žvilgsniai, kurie sudaro vieną iš tų turtingų mozaikų, kurios jau turi pakankamai kabliuko. Tačiau daugelyje jo pasakojimo pasiūlymų kyla klausimas, kada viskas vyksta arba kokiomis aplinkybėmis pasirodo jo veikėjai. Egzistencializmas iš esmės realizmas su taktiškumu priartėti prie bet kurio istorinio momento.
Nes, be jokios abejonės, yra susidomėjimas transcendencija, žinia, kurią reikia išgauti iš mūsų ėjimo per pasaulį. Nes nieko aktualaus negauname ieškodami oficialiuose archyvuose ar kronikose. Iš mūsų civilizacijos turėtų likti tik romanas apie iš pažiūros nereikšmingus gyvenimus. Kaip nesvarbu, kaip protomenai medžiojo mamutus.
Tai freska, kad ateities kartos galėtų ištikimai stebėti žmonijos egzistavimą. Geresnė literatūra nei karų, smurto, valdžios troškimo, ambicijų ir kitų paskatų bei judėjimų, kurie formavo ir formavo mūsų pasaulį, istorija. Pakartoti Andréso Neumano pasiūlymus reiškia mėgautis tuo, kas iš mūsų turėtų likti.
3 populiariausi Andréso Neumano romanai
Vaba
Tėvystė yra tikėjimo ateitimi aktas, atsakomybės suvokimas ir prisiėmimas, kuris prasideda nuo genetinio noro dalytis ląsteles į dvi konkrečias puses – tėvo ir sūnaus. Tėvų ir vaikų virkštelė tebėra susijusi su protu ir emocijomis, kurias sieja valia neįmanomo mirtingumo link.
Vyras laukia sūnaus gimimo. Susižavėjęs jis dalyvauja nėštumo metu kartu su mama, įsivaizduoja tą būtybę, kuri ateis, kad pakeis jo namus, kalbą, partnerį ir savo šeimos istoriją. Visus įsimintinus metus vyras pasakoja pirmuosius naujos egzistencijos taktus: savo kaip tėvo kartu su mama ir sūnumi, tris personažus universalioje istorijoje, kuri randa naujai gimusius žodžius.
Vaba tai lyriška istorija, kurios ieškojimai atliepia tiek intymioje, tiek kolektyvinėje plotmėje. Jo apmąstymai apie tėvystės patirtį vyriškumą pastato prieš gyvenimo stebuklą ir jo nepaliaujamą dabarties skaitymą, vaidmenų iš naujo apibrėžimo metu, taip priimdami šiuos puslapius vedančios poetės Anne Waldman kvietimą: „Tie vyrai sustabdyk savo triukšmą / kūdikio stebuklo akivaizdoje“. Tačiau tai taip pat, visų pirma, meilės pareiškimas.
Šimtmečio keliautojas
Tais naujausiais ir nepasiekiamais šiuolaikinės eros laikais yra kažkas keisto. XIX amžius ir pirmasis dvidešimtasis amžius nurodė pasaulį, kuris susiduria su galimybe, dilema, galutiniu keliu, kurio turi imtis visa žmonija. Iš tos minties ir buvo parašyta ši istorija, kuri galiausiai lieka su pačiu transcendentaliausiu iš visų – anekdote glūdinčiu pasiutusiu žmogaus pojūčiu, kuris viską sujaukia.
Kai keliautojas ruošiasi išvykti, jį sustabdo neįprastas personažas, amžiams pakeisdamas jo likimą. Likusi dalis bus meilė ir literatūra: įsimintina meilė, kuri drebins ir lovas, ir knygas; ir įsivaizduojamas pasaulis, kuriame nedideliu mastu kondensuosis šiuolaikinės Europos konfliktai.
Andrés Neuman demonstruoja kultūrinę mozaiką, kuri yra intensyvaus siužeto, kupina intrigos, humoro ir įdomių personažų, novatoriško stiliaus, kuris suteikia šiems klausimams nuostabų kanalą.
Lūžis
Kiekvienas svarbus perėjimas mūsų planetos istorijoje įvyksta dėl lūžio. Tai galėjo būti klimato pokyčiai arba asteroidai su savo galutinėmis trajektorijomis... Mūsų atveju, kiek mes esame griežtai susiję su žmonėmis, tai tie lūžiai jau yra mūsų reikalas. Tai, kad įvyko žemės drebėjimas, yra tik atsitiktinumas, metafora arba, kodėl gi ne, žemės savigynos riaumojimas...
Ponas Watanabe, išgyvenęs atominę bombą, jaučiasi pabėgęs iš savo atminties ir ruošiasi priimti vieną svarbiausių savo gyvenimo sprendimų. Žemės drebėjimas prieš Fukušimos avariją sukelia plokščių judėjimą, kuris sujudina kolektyvinę praeitį.
Keturios moterys mįslingam Argentinos žurnalistui pasakoja apie savo gyvenimą ir prisiminimus apie Watanabe sentimentalioje ir politinėje kelionėje po tokius miestus kaip Tokijas, Paryžius, Niujorkas, Buenos Airės ar Madridas. Šis kalbų, šalių ir porų kirtimas atskleidžia, kaip niekas nevyksta vienoje vietoje, kaip kiekvienas įvykis plečiasi tol, kol suvirpa antipodai. Tai, kaip visuomenės prisimena ir, svarbiausia, pamiršta.
En Lūžis meilė ir humoras, istorija ir energija, grožis, atsirandantis iš sugedusių daiktų, persipina. Šiuo romanu Andrésas Neumanas stipriai grįžta prie ilgalaikio pasakojimo, dėl kurio jis tapo tarptautiniu mastu. šimtmečio keliautojas, ir pasirašo savo pagrindinį darbą.
Kitos rekomenduojamos Andréso Neumano knygos
mažasis pašnekovas
Pirmieji mano vaikų juokai man atrodė įdomesni nei pirmieji žodžiai. Juokas sublimuoja kalbą, perveria ją savo kraštu, kad būtų paleista kaip Pandoros mana. Po to, kai atvykus į pasaulį apsipylė ašaromis, burbėti pirmuosius žodžius jaudina, o jei juokiasi po pirmųjų bandymų išreikšti save, tai nuostabu. Ayy, pirmieji dalykai, kuriuos dar reikia atrasti ir išreikšti žodžiais...
Tėvo emocija po pirmųjų sūnaus žodinių išraiškų skatina tęsti ciklą, kurį Neumanas skiria tėvystei. Šioje kalbos inicijavimo kronikoje gilinamasi į tų esminių žinių, kurių niekada neprisiminsime, mįslę: pradėjimą vaikščioti, kalbėti, formuoti tapatybę ir tvarkyti savo prisiminimus. Lyriška istorija, kurios atradimai skamba tiek intymiu, tiek kolektyviniu lygmeniu, autorė pagerbia ankstyvą vaikystę, retos pusiausvyros tarp įsimylėjimo ir stebėjimo rezultatą.
mažasis pašnekovas Ji priklauso retam meilės literatūros žanrui: tai, ką tėvas rašo savo sūnui. Jo puslapiuose užfiksuotas vyro nustebimas tėvyste ir nepaliaujamas dabarties skaitymas, dialogas su dabartiniais kasdieninio jautrumo ir šeimos vaidmenų pokyčiais.
