Geriausios Arturo Pérez Reverte knygos

Visada tinkamas metas pasiūlyti bendrą požiūrį į plačią šios kalbos akademiko bibliografiją, galinčią derinti nuostabiausią kalbą su įdomiausiu veiksmu, puikus būdas praturtinti kalbą ir linksmintis. Don Arturo Pérez Reverte darbas. Gal kiti autoriai turėtų pasimokyti ...

Nes viena ryškiausių rašytojo vertybių man yra universalumas. Kai autorius sugeba imtis labai skirtingų kūrinių, jis demonstruoja savęs tobulinimosi gebėjimą, poreikį ieškoti naujų horizontų ir atsidavimą kūrybiniam genijui, be papildomų sąlygų.

Visi žinome viešas demonstracijas Arturo Pérez Reverte per „XL Semanal“ arba socialiniuose tinkluose ir beveik niekada nepalieka jūsų abejingų. Be abejo, toks būdas nesilaikyti to, kas nustatyta, jau rodo jo polinkį rašyti tik dėl to, kaip laisvą prekybą, be komercinio imperatyvo (nors galų gale knygas jis parduoda kaip daugumą).

Išsamiai aprašyti jo vaisingą rašytojo karjerą gali atrodyti pretenzinga. Tačiau to reikia norint būti laisvu skaitytoju. Galiu pakomentuoti, nes taip, todėl išdrįsiu peržiūrėti visos Arturo Pérez Reverte knygos, kurie, be abejonės, sudaro vieną geriausių šių dienų ispanų rašytojų karjerą.

Jei grįšime į pradžią, pamatysime, kad pirmieji Arturo Pérez Reverte romanai Jie jau laukė vėlesnių muilo operų, ​​kurias jis mums paruošė. Bet mes einame po vieną chronologine tvarka. Sveiki atvykę į „Reverte“ visatą, bent jau kalbant apie romanus:

Arturo Pérez-Reverte darbai chronologine tvarka

Husaras

Jo debiutinis bruožas, Husaras, orientuota į XIX a. Nors siužetas buvo įtrauktas į atitinkamą istorinį laikotarpį, kai Ispanijos nepriklausomybės karo pradžioje įvyko karinės peripetijos, romane taip pat yra liekanos apmąstyti bet kokį konfliktą.

Šio romano veikėjai pateikia idėjų ir niūrių požiūrių į karą, o tai labai tinka karo korespondentui, kuriam grožinė literatūra buvo nauja. Turime nepamiršti daugiau nei 20 metų, kai jis dirbo specialiuoju pasiuntiniu įvairiuose konfliktuose. Du dešimtmečiai, skirti įvairių ginkluotų konfliktų visame pasaulyje siaubų pasakojimui.

---

Fechtavimo meistras

Fechtavimo meistras tai buvo antrasis jo romanas, išleistas 1988 metais. Antrasis jo titulas jau buvo bestseleris; vis dar pažadintas kaip didžiulis paslapties kūrinys ir kurį aš čia gelbėjau per 2017 m. balandžio mėn.

Be to, kad tiksliai ir brangiai reprezentuoja Ispaniją XIX amžiaus pabaigoje, šiame darbe pasitaiko jaudinanti intriga. Dono Džeimo, fechtavimo meistro, gyvenimas vyksta nenuspėjamuose kursuose, atrodant mįslingai moteriai, kuri siekia įkvėpti save, įvykdydama paties Dono Džeimo puolimą.

Sutapimas ar ne, bet tuo pačiu metu Donas Jaime tampa kai kurių markizės dokumentų depozitaru, kuris patiki jam apsaugoti svarbią informaciją. Dėl šių dviejų „atsitiktinumų“ sumanymas suaktyvėja ...

---

Flandrijos stalas

Ką apie tai pasakyti Flandrijos stalas? Praėjus dvejiems metams po įsiskverbimo Fechtavimo meistras, autorius pakartojo formulę su tokia sėkme ar daugiau, nei jos įvardytas pirmtakas.

Visada su elegantiško stiliaus horizontu formose ir animaciniu fone, autorius įeina į naują paslapties kūrinį, kuris jau beveik ribojasi su trileriu. Menas, šachmatai ir istorija - žavus derinys, leidžiantis užminti praeities mįsles, kurias bando iššifruoti jauna restauratorė Julija.

Romanas, kuriame jis skatina gilintis į savo siužeto rafinuotumą, jausdamasis to erudicijos ir žinių laipsnio dalyviu, mėgaudamasis niekada nesilpninančiu ritmu. Ritminis ritmas savo charakteriais, paskatintas siekti istorinių milžiniškų matmenų atradimų.

---

„Dumas“ klubas

„Dumas“ klubas Tai duoklė didžiajam rašytojui Alexandre'ui Dumasui, nuoroda pačiam autoriui ir daugiau nei galimas veidrodis, kuriame ugdomas stilius, elegancija, veikėjų gilumas ir tas labai komercinis literatūros taškas, pasiektas per aistringus mazgus ir galūnes.

Šiame romane Arturo Pérez Reverte įžengia į bibliofilų pasaulį, kuriame sužinome apie originalių, pirmųjų leidimų ar galimų puikių Alexandre'o Dumas ir kitų autorių kūrinių rankraščių vertę.

Istorija alsuoja XIX a. Prisilietimu, seno popieriaus ir rašiklio rašalo kvapu. Rinkinys užpildytas ezoteriniu įdomių mįslių tašku, ypač dėl siaubingos knygos: Devyni šešėlių karalystės vartai.

---

Erelio šešėlis

Erelio šešėlis Tai nėra vienas iš labiausiai pripažintų Árturo Pérez Reverte darbų, tačiau man jis ir toliau yra įdomus karo romanas apie tikrus įvykius, įvykusius Napoleono invazijos į Rusijos žemes metu: Berézinos mūšį.

Tame konkurse ispanų kaliniai dalyvavo prancūzų pusėje, kurie, atsižvelgdami į pražūtingą konfrontacijos raidą, tapdami lazdomis nedvejodami keitė pusę.

Autorius vaidina pusiau šviesą tarp realybės ir fikcijos, laikydamasis neginčijamų istorinių faktų rezultatų ir galutinės tiesos, bet paversdamas jo raidą į įtaigia istorija ne be ironijos ir tam tikru mastu parodydamas vertybes priekyje linijos ..

---

Komančės ​​teritorija

Comanche teritorija Tai reiškė svarbų pertrauką nuo grožinės literatūros temos, kurią autorius sprendė iki tol. Kūrinyje aptinkamas progresyvus įdirbis, lėtas maceravimas, nes jo puslapiuose autorius atsivėrė pasauliui savo aspektu ir karo korespondento pasirodymu. Nes kūrinyje yra fantastikos, ar bent jau subjektyvumo taškų, bet visada persmelktas tikroviškumo. Kaip pamiršti tą Arturo Pérezą Reverte, pasislėpusį apkasoje vidury kovos? Kaip jis nepaliko dalies savo išgyvenimų tokiame kūrinyje?

Rašymas apie ginkluoto konflikto žiaurumą neturėtų būti lengvas. Šioje knygoje kalba kartais tampa tamsi. Tai tarsi atskleidžia viską, kas liko pasakyti, išskyrus įrašus oficialioms televizijoms.

---

Būgno oda

Būgno oda Jis grįžo, kad susigrąžintų istoriką Reverte, griežtą, bet labai kūrybingą rašytoją, vidinės istorijos pasakotoją ir mįslių bei žavių paslapčių kūrėją.

Daugialypis rašytojas grįžo į savo garbės vietą literatūroje. Kalbant apie siužetą ir personažus, tiesa ta, kad jis tai padarė pro lauko duris. Šio romano konstrukcija būtų verta Ken Follet, personažų ir šakų, susiliejančių su žavinga intriga, kosmoso.

Šiame romane autorius atskleidė savo kūrybiškumą, išradingumą ir jau plačią literatūrinės kūrybos sritį, kad šiandien ir vakar būtų suderinami. Nuo skaičiavimo iki XIX a., Kad būtų galima integruoti visų rūšių personažus ir visada išlaikyti temą, į kurią įsipainioja kiekvienas skaitytojas.

---

Sferinė raidė

Arturo Pérez Reverte, jei jis būtų Johnas Smithas Westinghouse'as, pasiektų (jei dar nepasiekė) geriausių pasaulio bestselerių lygį. Folletas, rudas o karalius, tik pirmųjų dviejų atveju, su daugiau blizgesio formos ir daugiau nuosėdų dugne.

Įdomu, kaip šis autorius sugeba rasti naujų argumentų, kuriais remdamasis gali sukurti naujų ir gyvybingų istorijų, tokių kaip ši Sferinė raidė. Laivo katastrofa pusės pasaulio jūrose yra keista tema, lobių ieškotojai vis dar tiria jūrų ir vandenynų gelmes.

Būtent apie tai ir yra šis romanas - Viduržemio jūra, kaip improvizuotas neįkainojamų milžiniškos istorinės reikšmės laivyno liudytojų vykdytojas.

---

Pietų karalienė

Pietų karalienė Tai rodo Reverte literatūrinį susidomėjimą šiomis „kitokiomis“ moterimis. Pasaulyje, kuriame vis dar siekiama suvienodinti vyrus ir moteris aukščiausiuose vadovavimo lygiuose, mąstymas apie mafijas ar juodąsias rinkas, kuriose moteris gali būti ta, kuri valdo viską, yra šokiruojantis, pakeliantis tos moters vertę gerokai aukščiau už bet kurio vyro vertę .

Tarkime, kad skaitymo požiūriu tai yra nusikalstamo nuotykio perspektyva. Bet, žinoma, po siužetu, nukreiptu į kontrabandą, iškyla nemalonus korupcijos, mirties ir visų rūšių konfliktų kvapas. Tikroji pietų karalienė Teresa Mendoza džiaugtųsi atradusi save šioje įdomioje fantastikoje apie savo gyvenimą ir kūrybą.

---

Trafalgaro kyšulys

Trafalgaro kyšulys Arturo Pérezui Reverte tai buvo Kryžiaus apdovanojimas už laivyno nuopelnus, o tai rodo kūrinio svarbą ir pripažinimą. Su jo romano fonu

Sferinis laiškas, autorius jau turėjo pakankamai bagažo, kad galėtų imtis dar vienos puikios laivyno temos istorijos. Mes esame Ispanijos laivo Trafalgaro mūšio viduryje Antila jis ruošiasi susidurti su visos istorijos jūrų kovomis.

Norėdami patekti į istorinį įvykį, „Reverte“ įsitikina, kad mes puikiai įsijaučiame per neįtikėtinai įvairią, vulgarią ar techninę kalbą, tačiau visada nepaprastai tinka, kad priverstume kiekvieną sceną gyventi savo odoje.

---

Mūšių dailininkas

Mūšių dailininkas pristato mums puikų karo Balkanuose vaizdą. Jei Komančės ​​teritorijos scenos įgavo žurnalistinį prisilietimą, šioje istorijoje mazgas juda per išgyvenimų reljefą, ką reiškia asmeninis karas, ypač fotografo ir kovotojo atveju, bet puikiai ekstrapoliuotas bet kuriam kareiviui , civilis ar to konflikto auka ar bet kuri kita.

Tačiau ne tik transcendentinė, bet ir istorija suteikia trilerio tašką. Ivo Markovičiaus, vieno iš Faulques'o nufotografuotų personažų, vizitas pasineša į grėsmingus kanalus, per kuriuos mirtis laukiama kaip kerštas, persmelktas prisiminimų ir laukiančių pasakojimų.

---

Pykčio diena

Kiekviename kare yra ypatingai žiauri diena, pragariškas susidūrimas, kuriame žmonės pasiduoda kraujui be apmąstymų. Pykčio diena daugiausia dėmesio skiriama 2 m. gegužės 1808 d. Madride. Garsusis Mamelukų užtaisas, kurį Goja nutapė tokiu šiurpiu būdu. Tai buvo apie tai, plačiai paplitusio pykčio kaip pragariškos ligos diena.

Šioje knygoje „Reverte“ labai atsižvelgia į istorinius dokumentus, griežtai laikydamasi faktų. Tačiau tikras dalykas įvyko žemiau to, kas buvo užregistruota. Mažos išgalvotos istorijos yra siaubo pavyzdys, kai žmonės sukilo prieš Napoleono invaziją.

---

Apgultis

Apgultis Tai vienas iš plačiausių autoriaus kūrinių. Dokumentų ir žinių apie Ispanijos nepriklausomybės karą rinkinys galiausiai pateko į šį kūrinį, bent jau kalbant apie būtiną padėtį Kadize 1811–1812 m. , įspūdingas tarpusavio ryšys, vertas įmantriausio Keno Folleto siužeto.

Be to, „Reverte“ kūrinyje pasiekia skirtingus tonus, akimirkas, kai personažų gyvenimo nuotykiai slysta detektyvinio žanro link arba pasisuka švelniu folkišku disko tonu arba nukrypsta į mokslo šaką - visa tai nuosekliai ir tikrai akinančiai.

---

Senosios sargybos tango

su Senosios sargybos tango, Arturo Pérez Reverte supažindina mus su meilės istorija. Įdomu, kad po tiek daug istorijų, turinčių karingą foną, jis staiga pradėjo romantišką romaną. Bet logiškai kalbama ne tik apie tai.

Tikroji priežastis kalbėti apie meilę yra apsiriboti skirtingomis istorinėmis akimirkomis. Maxas Costa ir Mecha veda mus per savo išskirtinę meilę, per melancholiją, per prarastų pojūčių jausmą ir, žinoma, kai kuriuos transcendentinius XX amžiaus karo konfliktus.

Galų gale, įkvepiančiame 60 -aisiais, įsimylėjėliai susiduria su nerimą keliančiu šachmatų žaidimu. Įdomus ir novatoriškas romanas, kuris, būdamas kitoks, buvo pilnas palaiminimų ir daug dėmesio. Gali būti ir taip. Dėl skonio, spalvų.

---

Kantrus snaiperis

Kantrus snaiperis savaime skamba baisiai. Ta kantrybė, kurią gali turėti žmogus, besiruošiantis nužudyti, numato naują kūrinį apie neaprėpiamus žmogaus aspektus. Ir vis dėlto siužeto keliai eina ne šia prasme.

Anksčiau minėtas snaiperis yra prieštaringas tipas, vadinamas Snaiperiu, savotiškas anonimas, turintis tam tikrą meninio pasireiškimo formą. Žurnalistė Alejandra Varela seka jo pėdsaką. Jis nori prieiti prie jo anksčiau nei bet kas kitas, rasti priežastis ir padaryti jam veidą. Tačiau norint patekti į Snaiperį, reikia pereiti visą požemį, tą, kuris kuriamas dabartinėse mūsų visuomenėse. Dinamiškas siužetas, su didele intriga, bet su aiškia socialine intencija.

---

Geri vyrai

Geri vyrai jie buvo tie, kurie siekė įnešti šviesos į šešėlinę Ispaniją. Akivaizdu, kad būdamas Karališkosios kalbos akademijos akademiku Pérezas Reverte'as atrado tikrąją Hermógenes Molina ir Don Pedro Zárate istoriją, abu juos Akademija atsiuntė, kad gautų „Diderot“ ir „D'Alembert“ enciklopediją.

XVIII amžius artėjo prie pabaigos, o to meto akademikai suprato, kad šis puikus kūrinys, pagrįstas mokslų, menų ir amatų žodynas, gali turėti iliustratyvų ir permainingą poveikį Ispanijos visuomenei, atneštai į minčių niūrumą. ir kultūrą.proto globojamas katalikų moralės.

Kelionės tarp Ispanijos ir Prancūzijos eiga atspindi Pietų Europos ir klestinčios Šiaurės Europos kontrastą, tačiau, nors ir dalijamės tomis lygiagrečiomis istorinėmis tikrovėmis, džiaugiamės nuostabiu nuotykiu su tais artimais personažais, tiksliai kalbėdami su laiku ir pasakojimą apie savo įspūdžius ir išgyvenimus kelionėje link šviesos.

---

Kapitono Alatristės nuotykiai

Kapitono Alatristės nuotykiai Juos sudaro 7 visiškai nepriklausomo skaitymo tomai, nors išsamesnis veikėjų profilis pasiekiamas visiškai perskaičius, taip pasiekiant ypatingą malonumą, tam tikrą nuojautą apie tai, ko galima tikėtis iš kiekvienos scenos, kurią patiria mitinis kapitonas .

Kapitonas Alatriste ispanų literatūroje jau yra personažas su didžiosiomis raidėmis. Kiekvienas iš 7 romanų, kuriuos šis personažas siaubia, yra nuostabus nuotykis Ispanijos aukso amžiaus viduryje.

Šių metų blizgesys, kai Ispanija vis dar buvo pasaulio švyturys, taip pat slėpė savo šešėlius ir vargus, įžeidimus ir konfliktus. Alatriste atstovauja sielos, o ne titulo kilniam, kultūringam ir drąsiam žmogui, turinčiam didelį garbės jausmą ir kardą, paruoštą bausmei.

Tome, kurį galite atrasti spustelėję paveikslėlį, pateikiamas septynių romanų rinkinys. Be jokios abejonės, unikali dovana, kuria gali džiaugtis maži ir dideli. Smagu ir mokomasi prabangia kalba.

---

Falco

Falco. Tai, kas vadinama gausia serija, netrukus turės savo antra dalis: Ieva. Tai, ką atrandame šiame naujajame „Reverte“ personaže, yra savotiškas Alatristės antagonistas, sugrąžintas XX amžiaus viduryje. Falcó yra antiherojus, samdomas šnipas, kažkas labai gerai atnešė šiems laikams.

Personažas, judantis netiksliomis moralės ribomis, tačiau turintis puikią reputaciją tuose tamsiuose pasauliuose, kurie tarnauja kaip įrankis, kad viskas paprasčiausiai veiktų. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio etapas, kuriame yra tiek daug praeities, esamų ar laukiančių konfliktų, yra audringas istorijos etapas, kuriame tik toks žmogus kaip Falcó žino, kaip susikurti sau vietą ir viską išgyventi.

---

eva

Išvakarės. Lorenzo Falcó jau yra vienas iš tų žvaigždžių personažus, kuriuos Arturo Pérez Reverte sėkmingai sukūrė ispanų literatūrai. Žinoma, šis nedoras, ciniškas ir oportunistinis vaikinas neturi nieko bendra su šlovingąjąja Alatriste, tačiau jis yra laiko ženklas. Herojus duoda estafetę antiherojui kaip absoliučiam pagrindiniam veikėjui. Tai turi būti išsekimas matant blogį, kuris triumfuoja, ramiai klajoja anestezuotoje visuomenėje.

Šia proga mes esame 1937 m. Kovo mėn. Lorenzo Falcó ir toliau veikia šešėlyje, pagal sukilėlių nurodymus, atlikdamas tą tamsią užduotį, kuri yra būtina, jei reikia, pakeisti karo eigą. Kare ir meilėje viskas vyksta - frazė, kuri, atrodo, buvo sukurta šiam tamsiam personažui, kuris, atrodo, ją įsisavino, kad galėtų nesąžiningai veikti šnipinėjimo, sąmokslo ir kontaktų su pačiu velniu šešėlyje.

Persikėlęs į Tanžerį, Lorenzo Falcó misija yra sudaryti smūgį Ispanijos valdančiajai partijai, kuri palieka ją ekonomiškai nepasiturinčią, susilpnėjusią ir be jokio kredito kitam pasauliui. Nešvarus darbas, dėl kurio žmonės patirs skurdą, vargą ir badą. Spektaklis, kurį būtina atlikti iš tos niekingos erdvės, kurią užima mūsų personažas, kad žmonės, dėl kurių jie neva kovojo su kilnumu, nežino tokių nešvarių gudrybių.

Priešais Lorenzo iškyla Eva, nekenksmingos išvaizdos moteris, kuri apakina Falcó, bet taip pat dalyvauja tame nešvariame kare, tik priešingoje pusėje. Priklausomai nuo konteksto, mylėti ar nekęsti yra tik susikaupimo reikalas, sugebėjimas prireikus pereiti iš vienos vietos į kitą. Tačiau ne mažiau tiesa, kad ateinant ir einant tarp antagonistinių pojūčių, žmogus palieka sielos skeveldras, nusirengdamas prieš realybę, kuri gali paskatinti permąstyti savo vietą pasaulyje.

Įpratę prie puikių šio autoriaus dokumentų, tarp kurių jis slysta greito tempo istorijomis, kurios mus žavi savo gyvu ritmu, emociniu intensyvumu ir tuo, kad puikiai dera su tikrove, supančia veikėjus, ir vėl pastebime tą gryną meistriškumą, rašiklį, jau įpratusį pasiekti aukščiausią sėkmės lygį.

---

Tvirti šunys nešoka

Tvirti šunys nešoko. Paskutiniais Evos virpesiais, ankstesniu jo romanu iš „Falcó“ serijos, vis dar skambančiu mūsų skaitymo atmintyje, Pérez Reverte įsiveržia į naują romaną, kuris nežinau, ar tai bus perėjimas tarp naujų Falcó pasiūlymų, ar jis atspindi tai, kas parašyta Lorenzo Falcó ir jo unikalus modus vivendi per visus Franco režimo metus.

Kad ir kaip būtų, šis romanas pateikiamas kaip pasakėčia, turinti stiprų simbolinį užtaisą per personalizavimą, kuris galiausiai priverčia mus pamiršti, kad tai istorija apie šunis. Teo, Boriso el Guapo, Negro ir daugelio kitų šunų gyvenimas pakyla į tokią humanizuotą būseną, kurią Arturo Pérez-Reverte sugeba iki maksimalaus patikimumo išvystyti.

Nežinau, ar kai baigsite skaityti šią knygą, ar vėl galėsite į šunį pažvelgti taip pat. Jei jau įtarėme, kad tais išraiškingais žvilgsniais kažkoks intelektas buvo paslėptas aukščiau to, kas buvo įtariama, kai baigsime šį siužetą, patvirtinsime visus tuos įtarimus.

Kaip geras gyvūnų ir visų pirma šunų mylėtojas, autorius pasirūpino, kad pateiktų mums išsamų to gyvūnų pasaulio scenarijų, atpažįstamą pasakos pagalba. Šuniška scena, kurioje išlieka modeliai tarp moralinio, instinktyvaus ir dvasinio. Gairės, kurių anksčiau laikėsi vyrai, kaip pagrindinis rinkinys, siekiant išlaikyti minimalų sugyvenimą tarp lygių.

Negro kelionė ieškant pasiklydusių palydovų taip pat yra pasivaikščiojimas per visas tas nuorodas, kurių šunys galėjo išmokti iš vyrų prijaukinimo procese, tačiau dabar tik jie išsaugo gerokai aukščiau mūsų mokymų, kurie mums buvo nuversti.

Jei kas nors išliktų šiame pasaulyje po tam tikro hekatomo, kuris mūsų tikrai lauks rytoj ar tūkstantmečius, tik šunys galėtų stengtis susigrąžinti pasaulį, kuriame vyrauja senosios vertybės, visų pirma siekiant išsaugoti bet kokias rūšis.

---

Sabotažas

Šiuo romanu mes pasiekiame „Falcó“ sagos trilogiją - seriją, kurioje autorius švaisto vaizduotę, prekybą ir žinias apie politines ištakas Ispanijos pilietinio karo viduryje.

Nes nors mes kalbame apie pražūtingą laikotarpį, faktai, palaidoti tarp karo nelaimių, visada stebina dėl to, kas, jų manymu, yra pagrindinis įvykių raidos mechanizmas. Ir visada yra įdomių argumentų kurti simbolinius romanus.

Jaunuoliai, susidūrę rankomis rankomis priekyje, duoda gerų pavyzdžių visko, kas judėjo aplink mūsų šalies karą. Dar kartą Falcó ima vadovauti šiai istorijai, kuri eina per įvykių ir išgyvenimų sūkurį, kuris mus lydėjo jau ankstesnėje „Evoje“.

Vėlgi, 1937 m., Šį kartą Paryžiuje. Tų metų balandžio 26 d. Bombos nusiaubė šį Biskajos miestą, o po kelių mėnesių Pablo Picasso atspindėjo nelaimę tų, kurie negalėjo pasislėpti. Tik galbūt tarp gegužės ir birželio mėnesių, kai autorius ėmėsi darbo, kūrinio scenarijus gali būti neįvykdytas pagal didžiojo paveikslo kūrėjo planus ...

---

Ispanijos istorija

Neseniai klausiausi interviu su Don Arturo Pérez Reverte, kuriame buvo kalbama apie tautybių, priklausymo jausmą, vėliavas ir tuos, kurie jomis prisidengia. Ispanijos jausmas šiandien yra apsvaigęs nuo suvokimo, ideologijų, kompleksų ir ilgo įtarinėjimo dėl tapatybės šešėlio, kuris yra nuolatinių ginčų dėl to, ką reiškia būti ispanu, priežastimi.

Etiketės ir manicheizmas sveria bet kokią ispanų kalbos sampratą, palankiai vertinant visus tuos, kurie sąmokslo prieš vien tik būties faktą, pripildo kaltės jausmo ir artėja prie to momento prizmės, kuri atgauna tamsią praeitį, kad ja pasinaudotų. Sunkiai dirbanti nuomonė, kad Ispanija dabar yra tokia pati, kaip ir tada, kai ją užėmė ir patrimonizavo frakcija, reiškia visišką pripažinimą, kad viskas prarasta, kad tie, kurie ją pakeitė pagal vieną prizmę, pasilieka sau prieš tuos, kurie mylėjo tai kaip kažkas, daugiskaitos ir įvairovės.

Meškos paslauga tautinei tapatybei, kuri, kaip ir bet kuri kita, turėjo ir turi savo šviesas ir šešėlius ir kuri galiausiai turėtų būti ne kokios nors ideologijos, o tų, kurie gyvena toje keistoje ir perpildytoje tautinėje krūtinėje. Štai kodėl niekada neskauda atkreipti dėmesį į pagrindinį mūsų dienų metraštininką.

Rašytojas, kuris nerimauja dėl tapatybės priežasties nuo anekdotinio iki esminio. Kadangi toks minčių rinkinys apima labai skirtingas Iberijos panoramos laikines erdves, kuriose klestėjo ir klestėjo sukčiai, niekšai, melagiai, veiksmažodžio užkeikėjai ir indoktrinatoriai, neturintys savo doktrinos, iš abiejų pseudoideologinio diapazono pusių.

Ir aš sakau „pseudo“, prieštaraudamas ideologijai, nes iš tikrųjų daugeliu atvejų tai yra apie tai, kad nusirengtume melą, parodytume melagystę, parašytume su skaudžiausia Pérez Reverte stiletu, kad galų gale pažymėtume kiekvieną savo vargais.

Išdidumas būti ispanui, portugalui ar prancūzui yra žmonių, kurie vis dar yra laisvi nuo šio biheviorizmo prieš melą, stigma. Norėdami susidurti su tariamu nacionalizmu, naujieji įsižeidę ispanai nešioja priešingą vėliavą - tą, kuri jiems apsirengia tiesa ir tyrumu, tą, kuri niekada neapsaugojo piktadarių, kai nėra nusikaltėliai.

Tarsi blogi vaikinai galėtų būti tik vienoje pusėje, tarsi kitaip mąstytų nei jie, pasinėrę į tą tariamai juodą Ispaniją, kad jei ji egzistuoja, būtent dėl ​​nuožmaus antakio, į kurį vieni žiūri tik vakarykštėmis akimis, o kiti - kaip skaudus atsakymas, jie patikėti senosioms dvasioms.

Nes ne tas pats kartoti teisingą pralaimėtų teisių ir garbės atkūrimą bet kuriame kare, nei bandyti visa kita panardinti į bjaurumą iki dienų pabaigos ir visko, kas juda tuo pačiu tempu.

„Pérez Reverte“ istorija yra erdvė, kurioje galima laisvai kalbėti, be politiškai korektiškos kalbos, be skolų su galimais šalininkais, neįsigytų įsipareigojimų ir neketinant rašyti naujos istorijos. Istorija taip pat yra nuomonė, kol tai nėra tokia plačiai paplitusi savanaudiška melagystė.

Viskas yra subjektyvu. Ir tai gerai žino rašytojas, kuris būtinai daro empatiją prekybos įrankiu. Taigi mes randame šią knygą, kurioje kalbama apie žiaurumą, kai žiaurumas buvo įstatymas, ir kuri atveria konfliktą, kai ideologijų susidūrimas sukėlė audrą. Ispanija, tautybių suma pagal tai, kas ją mato, projektuojamas paprastu teritoriniu ryšiu, tėvynė - bendrame būryje nuo Pirėnų iki Gibraltaro.

Visi iki vieno bendroje netvarkoje, dalyvaudami didingose ​​akimirkose ar tamsiuose puslapiuose, priklausomai nuo to, kaip jie nori skaityti. Pérez Reverte yra ekspertas, kalbantis apie tapatybes ant karštų skudurų, kurie yra vėliavos.

Istorija apie tai, kas gali būti ši Ispanija, kurioje geriausia tiesiog laikyti kitus lygiaverčiais ir džiaugtis jų daiktais, kai keliaujame su ta smalsia bičiulystė atokiai pakeltu skuduru. Maža ar nieko nėra Ispanija, net ne grasinantis himno laiškas. Karališkasis žygis, kad net jo kilmė prarandama dėl nevienalytės kūrybos.

---

Sidi

Paradoksali El Cid figūra, kaip atkūrimo užuomina, ateina į Dono plaukus Arturo Perezas Reverte kuriam laikui sugriauti mitą, vienijančia oficialios istorijos prasme.

Nes būtent tai mitai ir legendos visada turi savo spragų, savo tamsiąsias puses. „El Cid“ atveju jis visas yra migla, į kurią laikui bėgant buvo įtraukta jo figūra. Garbingas dainomis, o karalių ir ponų ištremtas.

Nieko nėra geriau už legendos peržiūrą, kad padidintų figūrą iš jos prieštaravimų, labiau atitinkančių kiekvieno kaimyno vaiką. Pirmiausia pagalvokime apie įdomų faktą, kad dabar didvyriškas Cido vardas kilęs iš to Sidi (Viešpats arabų kalba), todėl galima manyti, kad Rodrigo Díaz de Vivar buvo samdinys, labiau suinteresuotas išgyventi nei plėtoti karalystė, kai kurie pusiasalyje.

Dar daugiau, turint omenyje, kad galbūt atradus ryškiausią smulkmeną, privertusią jo tremtį, pastūmėtų jį atvirai pasiūlyti savo kario įgūdžius bet kuriam dalyviui.

Taigi, su ta remiamų ginklų etikete šis nacionalinis herojus su savo šeimininkais apkeliavo visą Ispaniją. Vaikinai, ištikimi jo įsakymams, su tuo baisiu tiesos tašku iš tų laikų, kai viskas buvo nereikšminga, net išgyveno kiekvieną aušrą.

Vyrai, norintys daryti bet ką su ta garbe, susidūrę su bet kokio tikėjimo priešais, o tai reiškė atiduoti savo gyvybę už pergalę, kurioje visi laimėjo savo laimę: arba palikdami šį pasaulį, arba, kitu atveju, užkariavę naują galimybę valgykite karštai, kaitindamiesi kraujyje vis dar ant kardų.

Mane visada žavėjo frazė, rodanti, kad herojus yra tas, kuris daro viską, ką gali. O dar XI amžiuje, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, herojus buvo tiesiog tas, kuris sugebėjo pavalgyti, kaip laukinis gyvūnas. Tiesiog todėl, kad daugiau nebuvo.

Sąžinė jau tada, jei tai bet kuriuo atveju būtų duota tikėjimui. tą tvirtą įsitikinimą, dėl kurio aršūs kovotojai tapo suderinami su savo krikščioniška vaizduote, nesvarbu, su kuo jie susidūrė. Labiau už viską buvo tikrai rojus, kurį aplankyti, ir jie galėjo jį prarasti po tokio apgailėtino gyvenimo šioje planetoje.

Taigi tuo metu, kai labiau tikėtinas tokio personažo, kaip El Cidas, ketinimas, niekas nėra geresnis už Pérezą-Reverte, kuris įsikūnytų į savo biografą.

Kaip ištikimas didybės ir vargo pranešėjas; kaip šokiruojantis kai kurių sunkių metų metraštininkas. Akmeninio kietumo vyrų ir moterų dienos. Tipai, tarp kurių vis dėlto buvo galima įžvelgti kraštutines tiesas, priešingai nei to pasaulio tamsa.

---

Kiklopų urvas

Nauji aforizmai „Twitter“ auga kaip grybai, į liepsnojančių nekenčiančiųjų drėgną karštį; arba iš ištirtų tos vietos šviesuolių užrašų.

Kitoje šio socialinio tinklo pusėje randame garbingų skaitmeninių lankytojų, tokių kaip Arturo Perezas Reverte. Galbūt kartais ne vietoje, kaip pernelyg kantrus Dantė, bandantis rasti kelią iš pragaro ratų. Pragarai, kuriuose iš kovingos dvasios prieš mus valdančius demonus Pérez-Reverte su karingu pasididžiavimu veržiasi prieš daugelio šėtono garbintojų kvailumą.

Visi jie yra negražūs iš vidaus, kaip Kiklopas, vienintelis žvilgsnis nukreiptas į tiesą, kad jie jiems gerai parduodami, ir pakartotinai piktos demoniškos valios. Bet galų gale jūs netgi galite juos pamilti.

Nes yra kas yra. Šiame naujame pasaulyje kiekvienas informuoja save tuo, kas ratifikuoja jo versiją, užgesina visos kritinės valios žarijas ir traukia į priekį bedugnės link.

Galbūt todėl geriau grįžti į socialinius tinklus, kaip tas, kuris išeina į barą išgerti. Pamirštant bravoro parapiją, sutvarkančią pasaulį, ir sutelkiant dėmesį į knygas, literatūrą, kitokio pobūdžio sielas, į drebančias, bet apčiuopiamas dvasias, kaip žmonės, ugdydami savo tiesą ir kartu gyvenant priešingai.

Nes literatūra ir jos empatinis pajėgumas yra daug kartų didesnis nei atskaitingas naujiems įrodymams ir argumentams, iš naujo atrandant dalykus ir mėgaujantis pralaimėjimais laimingu to, kuris išgeria didelį gėrimą tarsi pirmą kartą.

„Kalbėti apie knygas„ Twitter “yra tarsi kalbėti su draugais prie baro prekystalio -pasakė Arturo Pérez-Reverte. Jei kalbėti apie knygas visada yra laimės aktas, tai socialinis tinklas tam daro ypač vertingą. Ten aš natūraliai apverčiu visą skaitymo gyvenimą ir ten su tuo pačiu natūralumu dalinuosi savo skaitytojų skaitymo gyvenimu. O skaitytojas yra draugas “.

Arturo Pérezui-Reverte „Twitter“ sukanka dešimt metų. Šiame tinkle šiuo laikotarpiu jis kalbėjo daug temų, tačiau knygos užima pirmaujančią vietą. Nuo 2010 m. Vasario iki 2020 m. Kovo mėn. Jis parašė daugiau nei 45.000 XNUMX žinučių, daug jų apie literatūrą, tiek savo, tiek skaitomą, ar tą, kuri jį žymėjo kaip rašytoją.

Šie pranešimai sudaro virtualius susitikimus su jo pasekėjais Lolos mitinėje juostoje ir periodiškai kartojasi nuo tos tolimos dienos, kai jis pateko į šią „ciklopų olą“, kaip jis pats pavadino socialinį tinklą.

Tarp daugelio su literatūra susijusių aspektų tviteriai paklausė jo apie kitą jo romaną ar rašymo procesą ir paprašė jo perskaityti rekomendacijas.

Rogorno Moradano kompiliavimo dėka ši knyga sujungia visus šiuos tiesioginius pokalbius be tarpininkų, kuriuos turėjo Arturo Pérez-Reverte su savo skaitytojais. Atsižvelgiant į tiesioginį ir trumpalaikį šio tinklo komentarų pobūdį, yra keletas paskyrų, kuriose, kaip sako Rogornas, „yra aukso grynuolių, kuriuos verta išsaugoti“. Arturo Pérez-Reverte'as yra vienas iš jų.

---

Ugnies linija

Istorinių fikcijų rašytojui, kai grožinė literatūra nusveria istorijos informatyvumą, neįmanoma abstrahuotis nuo pilietinių karų kaip aplinkybės ir argumento. Nes tame siaubo muziejus, tai visa broliška akistataGalų gale atsiranda transcendentinės intraistorijos, žiauriausi žmonijos pliūpsniai tarp karo nešvarumų.

nuo Hemingvėjus į viršų Javieras CercasasDaugelis jų buvo autoriai, kurie savo romanus apie Ispaniją raudonai ir mėlynai priėmė kaip grėsmingą galios žaidimą. Dabar iki to Arturo Perezas Reverte tranzitas tas laikas padarė šventovę, pilną aukų ir kankinių, didvyrių ir herojų. Mes turime tik pasinerti į tamsią naktį, kurioje viskas prasideda ...

Naktį iš 24 m. Liepos 25 į 1938 d. Per Ebro mūšį 2.890 vyrų ir 14 moterų iš XI mišrios Respublikos kariuomenės brigados kirto upę, kad sukurtų Castellets del Segre tiltą, kur jie kovos. per dešimt dienų. Tačiau nei „Castellets“, nei XI brigada, nei kariai, su kuriais jis susiduria Linija ugnis jie niekada neegzistavo.

Šiame romane pasirodę kariniai daliniai, vietos ir personažai yra išgalvoti, nors faktai ir tikri vardai, iš kurių jie yra įkvėpti, nėra. Būtent taip ir buvo, kad daugelio šių dienų ispanų tėvai, seneliai ir artimieji kovojo iš abiejų pusių tomis dienomis ir tais tragiškais metais.

Ebro mūšis buvo sunkiausias ir kruviniausias iš visų, kurie buvo kovoti mūsų žemėje, ir apie tai gausu dokumentų, karo ataskaitų ir asmeninių liudijimų.

Visa tai, derindamas griežtumą ir išradingumą, labiausiai skaitomas autorius dabartinėje ispanų literatūroje sukūrė ne tik romaną apie pilietinį karą, bet ir didžiulį vyrų ir moterų romaną bet kuriame kare: teisingą ir patrauklią istoriją, kurioje jis atsigauna. mūsų tėvų ir senelių atmintis, kuri yra ir mūsų pačių istorija.

su Linija Ugnis, Arturo Pérez-Reverte pristato skaitytojui didžiulį tikroviškumą tarp tų, kurie savo noru ar jėga buvo ne gale, o kovojo abiejose pusėse mūšio frontuose. Ispanijoje apie tą konkursą buvo parašyta daug puikių romanų iš skirtingų ideologinių pozicijų, tačiau nė vienas neprilygsta šiam. Niekada anksčiau pilietinis karas nebuvo taip pasakotas.

---

Italas

Kas sakė, kad Arturo Pérez Reverte buvo tik puikus istorinių fikcijų pasakotojas? Kadangi čia, be to, kad pristatome mums vieną iš tų istorijų, dėl kurių istorinis tampa žaviu anekdotų ir atsitiktinumų tirpsmu, Pérez Reverte kviečia mus išgyventi meilės nuotykį tarp bombardavimų ir tamsių ženklų Europai, kuri vis dar yra giliuose žandikauliuose. nacizmo.

1942 ir 1943 metais, per Antrąjį pasaulinį karą, Italijos koviniai narai nuskandino arba apgadino keturiolika sąjungininkų laivų Gibraltare ir Algeciraso įlankoje. Šiame romane, įkvėptame tikrų įvykių, tik kai kurie personažai ir situacijos yra įsivaizduojami.

Elena Arbués, dvidešimt septynerių metų knygnešė, vieną aušrą sutinka vieną auštant vaikščiodama paplūdimiu, išnykusi tarp smėlio ir vandens. Padėdama jam jauna moteris ignoruoja, kad šis ryžtas pakeis jos gyvenimą ir meilė bus tik pavojingo nuotykio dalis.

---

Revoliucija: romanas

Tai istorija apie vyrą, tris moteris, revoliuciją ir lobį. Revoliucija įvyko Meksikoje Emiliano Zapatos ir Francisco Villa laikais. Lobis buvo penkiolika tūkstančių auksinių monetų po dvidešimties pesų vadinamųjų maksimilianų, pavogtų iš banko Siudad Juareze 8 m. gegužės 1911 d. Vyro vardas buvo Martinas Garretas Ortizas ir jis buvo jaunas ispanų kasybos inžinierius. Viskas jam prasidėjo tą pačią dieną, kai iš viešbučio išgirdo pirmąjį tolimą šūvį. Jis išėjo pažiūrėti, kas vyksta, ir nuo tos akimirkos jo gyvenimas pasikeitė amžiams...

Revoliucija yra daug daugiau nei romanas apie dramatiškus įvykius, sukrėtusius Meksikos Respubliką pirmąjį XX amžiaus trečdalį. Tai istorija apie iniciaciją ir brandą per chaosą, aiškumą ir smurtą: nuostabų paslėptų taisyklių, lemiančių meilę, ištikimybę, mirtį ir gyvenimą, atradimą.

Paskutinė problema

Don Arturo Pérez Reverte yra laiškų chameleonas, kuris gali būti derinamas su žurnalistine kronika, su nuotykių pasakojimu formalioje struktūroje, kurios reikalaujama, su istorine fantastika, su visų sąlygų įtampa arba su noir žanru bet kokia jų apraiška. . Pérez Reverte yra visų literatūros menų meistras ir, kaip rodo šis naujas metaliterinis mygtukas, kuris galiausiai juda tarp literatūros, kino ir teatro, o nusikaltimas yra drama, kuri gali būti tiek Šekspyro, kiek verta komiškos operos, apsaugotos nuo žmogaus. prieštaravimas..

„Reikėtų policininko“, – pasiūlė kažkas. Detektyvas.
"Mes turime vieną", - sakė Foxá.
Jie visi sekė jo žvilgsnio kryptimi.
- Tai juokinga, - paprieštaravau. Ar jie išprotėjo?
-Tu buvai Šerlokas Holmsas.
„Niekas nebuvo Šerlokas Holmsas. To detektyvo niekada nebuvo. Tai literatūrinis išradimas.
-Kad įsikūnijote žavingai.
Bet tai buvo kine. Tai neturėjo nieko bendra su tikru gyvenimu. Aš tik aktorius.
Jie viltingai pažvelgė į mane, o tiesa ta, kad aš pats pradėjau patekti į tokią situaciją, tarsi ką tik būtų įjungtos šviesos ir išgirsčiau tylų riedančios kameros triukšmą. Nepaisant to, nusprendžiau tylėti, sukryžiavęs pirštus po smakru. Man taip nepatiko nuo tada, kai nufilmavau „Baskervilio šunį“.

1960 m. birželis. Dėl audros devyni žmonės apsistoja mažame vietiniame viešbutyje, esančiame izoliuotame idiliškoje Utakos saloje, prie Korfu. Niekas nenumato, kas įvyks: paplūdimio paviljone randama negyva britų turistė Edith Mander. Tai, kas atrodo kaip savižudybė, atskleidžia užuominų, kurių niekas nepastebi, išskyrus Hopalongą Basilį, blėstantį aktorių, kuris kadaise ekrane vaidino garsiausią visų laikų detektyvą.

Niekas kaip jis, įpratęs taikyti dedukcinius Šerloko Holmso įgūdžius kine, negali išnarplioti, kas iš tikrųjų slypi toje klasikinėje uždaro kambario mįslėje. Saloje, iš kurios niekas negali išeiti ir į kurią niekas nepasieks, visi neišvengiamai taps įtariamaisiais patraukliame romane-problema, kurioje policijos literatūra nuostabiai susimaišo su gyvenimu.

dažnai užduodami klausimai apie arturo perez reverte