Kaip geras egzistencialistinis rašytojas, turbūt labiausiai atstovaujantis šiai tendencijai ar žanrui, Albertas Camusas Jis žinojo, kad jam reikia rašyti labai anksti. Prasminga, kad vienas iš autorių, kuris labiausiai bandė pasitelkti grožinę literatūrą, kad pasiektų sielą galutine prasme, iškyla kaip rašytojas, nes jaunystė stumia tas egzistencijos žinias. Egzistencija kaip ta dykynė, kuri tęsiasi, kai apleista vaikystė.
Iš šio kontrasto, gimstančio pilnametystės, kyla Camus atsiribojimas, jausmas, kad išėjęs už rojaus žmogus gyvena susvetimėjęs, įtardamas, kad realybė yra absurdas, užmaskuotas kaip įsitikinimai, idealai ir motyvai.
Skamba kažkaip fatalistiškai, ir taip yra. Camus egzistuoti reiškia abejoti viskuo iki sutrikimo. Trys jo paskelbti romanai (turime prisiminti, kad jis mirė sulaukęs 46 metų) per savyje pasiklydusius veikėjus suteikia mums aiškų žvilgsnį į mūsų tikrovę. Ir vis dėlto nuostabu pasiduoti tai žmogiškumui, apsinuoginusiam gudrumu. Tikras literatūrinis ir intelektualus malonumas.
3 rekomenduojami Alberto Camus romanai
Užsienyje
Nuo pirmojo, labiau egzistencialistinio laikotarpio, šis romanas išsiskiria. Ir tiesa ta, kad man tas pasakojimo laikotarpis yra autentiškiausias autoriaus (nediskredituojant to, ką jis parašė vėliau).
Tokio tipo gilioje, transcendentinėje literatūroje pirmosios mintys dažniausiai būna natūralesnės... Abejonė dėl to, kas mes esame, esant tokiam sąlyginimui, tęsiasi visą kūrinį. Meursault galime būti mes visi, atsidūrę veidrodyje, kuriame negalime atpažinti savęs.
Santrauka: Susitinkame su Meursault, jo veikėju, kuris dėl daugybės aplinkybių padaro akivaizdžiai nemotyvuotą nusikaltimą. Jo teisminio proceso baigtis neturės daugiau prasmės nei gyvenimas, ėsdinamas kasdienybės ir valdomas anoniminių jėgų, kurios, atimdamos iš vyrų savarankiškų subjektų statusą, taip pat atleidžia juos nuo atsakomybės ir kaltės.
Maras
Galbūt tai yra jo kūrinys, labiausiai pritaikytas to meto tikrovei, kai jis buvo paskelbtas. Karas ar jo pradinis aromatas atskleidžia mus visus nerealumo, siurrealizmo, gyvenimo absurdo pojūčiams. Didžiausio smurto tarp žmonių grėsmė atima iš bet kokios gynybos ir atveria neaprėpiamus sielos kelius. Ne tokie tolimi horizontai šiame XXI amžiuje tarp Covid pandemijos ir kitos, mūsų ypatingas maras išplėsta į viską…
Santrauka: Šis romanas neabejotinai turėjo daug įtakos sprendime 1957 metais jo autoriui skirti Nobelio literatūros premiją: šio šimtmečio pasakojimo viršūnėje, karti ir skvarbi alegorija apie pasaulį, kurį tik katastrofa sugeba sužmoginti.
Jaudinantis, didelio tankumo ir gilaus žmogaus supratimo romanas tapo vienu neginčijamiausių visų laikų prancūzų literatūros klasikų ir vienu skaitomiausių. Albertas Camus (1913–1960) buvo autorius, atsidavęs istoriniams įvykiams, sukrėtusiems Europą prieš ir po Antrojo pasaulinio karo.
Kovingas žurnalistas, visų savo laikų ortodoksijų disidentas, nenuilstantis polemikus, rašė knygas, tokias kaip esmines mūsų kultūroje kaip Maras, Užsienyje, ir kiti.
Krioklys
Šiame paskutiniame grožinės literatūros kūrinyje Camus jau visiškai pasidavė absurdui, tuščiam egzistencializmui, be galimo atsakymo, suvaržytam ideologinių judėjimų be jokios paramos, bet galinčiam viską pažeisti.
Santrauka: Po „Svetimo“ ir „Maro“, trečiasis ir paskutinis Camus romanas, atspindintis jame šiuolaikinio žmogaus, pasmerkto gyventi pasaulyje, kuriame dominuoja absurdas ir priverstas atrasti, už laimės ir dorybės iliuzijų, beviltiškumą. negailestingas priešiškos tikrovės atšiaurumas.
