Kalbant apie portretų kūrimą budinčiam autoriui, visada yra perlų. Dokumentuoti save tuo atveju Sainz de la Maza žiedas Man pasirodė įdomi ta, kurią radau kažkur internete: „Jis pradėjo savo literatūrinę karjerą tariamai studijuodamas universitete“. Tai patraukė mano dėmesį, nes priminė mane užrakintą savo kambaryje, opozicijos knygas į šoną, kai budėdamas daužiau klaviatūrą fantazija.
Taip klastosi rašytojas, tarp tikrojo išsižadėjimo ir iš to sekančio atsidavimo fiktyvumui. Be kaltės jausmo ar sugaišto laiko sąvokos. Rašoma todėl, kad parašyta, nes kūnas to prašo. Nieko daugiau.
Žinoma, Aro atveju jo karjera sulaukė didesnio atgarsio, nei šis tinklaraštininkas čia pasiekė (nors, kaip matote, rašau toliau). Ir taip Aro jau valgo prie to paties stalo (tiksliau, kiti valgo su juo dėl jo darbo stažo), kaip ir kiti intensyvesni juodaodžiai autoriai, pvz. Mikelis Santiago, Medžio Viktoras, Javier Castillo o Cezaris Perezas Gellida, Among others.
3 populiariausi Aro Sáinz de la Maza romanai
Gaudžio budelis
Pradėjus rašyti kriminalinį romaną, visada pasirodo kaip galinga galimybė pradėti nuo budinčios aukos, kuri ecce homo apie žmogaus blogį.
Jame liguistas skaitytojo, negalinčio atitraukti akių nuo grėsmingų dalykų, žvilgsnis su tuo gana liguistu smalsumu apie artėjančią mirtį arba su ketinimu jau nustatyti tyrimo instinkto įkalčius. Taip prasidėjo šis romanas, kai mirtis apgaubta baisių liepsnų, kad tarp liepsnų būtų pristatytas simbolinis serialo veikėjas: Milo Malartas. Ant La Pedrera fasado kabo degantis kūnas. Tolesnis tyrimas atskleidžia ypatingo žiaurumo laipsnį: prieš padegimą auka buvo pakarta gyva.
Viskas rodo, kad psichopatas Barselonoje pradėjo veikti turistams. O jį sustabdyti skuba politikai, policija ir teisėjai. Tam Mosso specialioji žmogžudysčių grupė prašo inspektoriaus Milo Malarto pagalbos, kuris buvo pašalintas iš tarnybos dėl drausmės bylos. Tik jis atrodo pajėgus sustabdyti pabaisą, kuri grasina Barseloną užsėti lavonais.
Akloji vieta
Antroji Milo Malart serijos dalis, kuri savo tikrumu, prieštaravimais ir esanti Barselonoje, kurią iš vidaus užpuolė krizė, primena patį inspektorių Méndezą. Gonzalezas Ledesma. Tik šiais laikais viskas vyksta per didesnį kraujo ir smurto poreikį.
Žmogaus žiaurumas neturi ribų ir kažkas Barselonoje vykdo šunų žudynes, o po to savo kūnais žaidimų aikštelėse atlieka makabriškus ritualus, sukeldamas miesto pasipiktinimą. Tačiau viskas gali pablogėti. Kai miške pasirodo pasmaugto koledžo studento kūnas, byla įgauna naują dimensiją. Miestą siaučiant šaltajam frontui ir nepaliaujamai lyjant lietui, inspektorius Milo Malartas bando išnarplioti daugybę nusikaltimų Barselonos gatvėse, nusiaubtoje krizės sukeltų padarinių, o fone – nedarbas ir korupcija.
Paklusnus
Tiesa, anapus magnetizmo principo (o gal būtent dėl jo) priešingybė traukia tuo labiau poliarizuota. Meilė gali pasiekti tokį intensyvų tašką, kad eiti šiek tiek toliau reiškia nekęsti. Viskas egzistuoja priešingai, o kalbant apie prieštaravimus, tai bent žudikams aišku... Milo Malartas dar turi kuo stebėtis, kalbant apie prigimtinę žmogaus dichotomiją.
Pirmadienio rytą policijos komisariate pasirodo jaunas vyras, nuo galvos iki kojų permirkęs krauju. „Jie visi mirę“, – burbteli jis ir tada apalpo. Išanalizavus jo drabužius paaiškėjo, kad kraujas priklauso mažiausiai trims žmonėms. Ar jie susiduria su dar viena auka, išgyvenusiu žudynių? Bet kodėl tada jis tyli, kai atgauna sąmonę? Yra ir kita galimybė: kad tai žudikas. Tačiau aplinka jį apibūdina kaip paklusnų berniuką, negalintį nužudyti musės. Kas iš tikrųjų yra Lucas Torres?
Milo Malartas, Mossos teisminės policijos pareigūnas, susiduria su ypač žiauria ir sudėtinga byla. Nerimą keliančiame mieste, paniręs į keistą nerealumo jausmą, jis nori tai išspręsti, net jei tai susiję su didelėmis asmeninėmis išlaidomis. Paklusnus Jie eina ieškoti ilgesio – meilės, atsakomosios meilės – kaip paskutinio gelbėjimosi rato, kad nenukentėtų. Įsikibę į šią iliuziją kaip į vienintelę viltį, jie maldauja sapno tiek trumpalaikio, kiek vaikiško – miražo, kurį skatina vienatvės baimė. Ir viskas dėl kelių kvėpavimo akimirkų, trumpalaikių, per mažai, kad apvaisintų jausmą. Ypač kai tai gali reikšti mirtį. Arba dar blogiau: visiškas teroras.
