Vieną kartą nusprendžiau parašyti antrąją Doriano Grėjaus paveikslo dalį Oskaras Vaildas. Galbūt vieną dieną įkelsiu rezultatą į šį tinklaraštį. Žinoma, kuklumas mane šiek tiek riboja, atsižvelgiant į užduoties pretenzingumą...
Tuo atveju, kai Jonas banvilis, žinomas genijus, galintis rasti istorijų, kurias būtų galima paskelbti savo vardu arba Benjamino Blacko slapyvardžiu, buvo paskatintas ponia Osmond parengti atnaujintą „Ponios portreto“, puikaus autoriaus romano, versiją. Henry James.
Ir, žinoma, jo atveju rezultatas, kaip ir negalėjo būti kitaip, yra visiškai patenkinamas. Isabel Osmond yra Isabel Archer, kurią skaitė ir transformavo airių genijus.
Dviejų veikėjų sutapimai galiausiai pastebimi atsižvelgiant į aplinkybes, su kuriomis jie susiduria, toks apleistas, pasipiktinimas ir kartumas, kuris gali pažadinti bet kurią porą, kuri žino, kad lovoje juos išstūmė budintis mylimasis.
Iš Romos į Londoną Isabel Osmond leidžiasi iki tos akimirkos, kol ją apgauna Gilbertas Osmondas. Atgauti jaunystę gali reikšti įsitraukimą į neįmanomo melancholiją, kai jaučiamas regresas, kurio neįmanoma materializuoti atrodo juokinga.
Tuo tarpu būtino keršto jausmas taip pat atsiranda tarp nusivylimo ir tam tikros laimės užuominos, įgytos iš pradžių primestos ir galiausiai užkariautos geriausiu tikslu.
Kai Izabelė bus priversta grįžti į Romą, Gilbertas ir toliau jos lauks su natūralumu to, kuris padarė tik klaidą, kurią galima lengvai ištaisyti. Ir čia mes sužinosime, ar per savo pabėgimą į Londoną Isabel žinojo, kaip atsiversti, rasti jėgų primesti savo vertę, viršydama viską, ką Gilbertas atstovauja: neištikimybę, amoralumą ir visišką nepaisymą bet kurios moters.
Dabar galite nusipirkti romaną „Ponia Osmond“, naują Johno Banville'o knygą, čia: