Mirtis ir ką ji reiškia tiems, kurie dar liko. Gedėjimas ir jausmas, kad netektis sugriauna ateitį, įtvirtina praeitį, kuri įgauna skausmingos melancholijos, paprastų, nepastebėtų, neįvertintų detalių idealizavimo žvilgsnį. Anekdotiškas glostymas, kuris nebesugrįš, žmogiška šiluma, bučinys..., viskas ima blėsti idealizuotos praeities vaizduotę.
Lena džiaugėsi Jonu. Atrodo, nesunkiai suprantama, kad taip nutiko atsižvelgiant į tragiškas emocijas, su kuriomis Lena nukeliauja į Tármino miestą, kuriame ji užėmė didelę savo gyvenimo dalį iki lemtingo atsisveikinimo su tuo nerimą keliančiu amžiumi.
Jonos pelenai siekia nudažyti purpurinę pilką levandų spalvą, pasklidusią begaliniuose laukuose. Kiekviena dulkių dalelė, kuri kadaise buvo kūnas ir kraujas, skirta plaukti tarp srovių, kad įsikurtų tarp švelnaus dvasinių įtaigų kvapo.
Tačiau kiekvienas gyvenimas, kuris baigiasi, turi išgyventą istoriją, kuri ne visada visiškai atitinka daugybę tų, kurie dalinosi Jonos buvimu, perspektyvų.
Ir nesant paskutinio, kuris galėtų paliudyti jį ginant – paties Jono, istorija sukomponuota į keistą idėjų mozaiką, netelpančią į Lenos apie Joną sukomponuotą dėlionę.
Draugai, šeima, praeitis prieš Leną. Jonos gyvenimas Lenai staiga atrodo visiškai nesuvokiamas. Ji, kuri pasidalijo visa savo egzistencija ir kuri dabar jaučia netektį to, kuris neprivalo būti toks, kaip ji manė esanti.
Romanas, kviečiantis susimąstyti apie žmogaus sielos begalybę. Per Leną matome, kas buvo Jonas, kol jį papildo laukiantys konfliktai ir paslaptys, kurios Lenai atrodo nerealios. Niekas nėra galvosūkis, kurį kažkas kitas gali patikėti, kad padarė. Aplinkybės, akimirkos. Esame kintantys, kintantys ir galbūt tik meilės prieglobstyje galime kažkaip paslėpti visa tai, kuo mes taip pat esame, labai apgailestaudami...
Dabar galite nusipirkti romaną Levandos atmintis, nauja Reyes Monforte knyga, čia: