Gal skamba paradoksaliai, bet pasigirsta vis daugiau literatūros. Nors gerai apgalvota... Galbūt tai grįžimas prie ištakų, kai trubadūrai vaikščiojo po kaimus deklamavę istorijas kaip vienintelę populiaresnės literatūros formą. Tik dabar, praėjus tiek amžių, reikalas rodo visai ką kita. Nes šiuo metu tie, kurie deklamuoja tau į ausį, gali būti pats José Coronado arba, pavyzdžiui, Clara Lago. Abu aktoriai pasiskolino patirties, kad galų gale padaugintų kai kurių garsinių knygų poveikį. Įsivaizduokite, kad jie jums į ausį skaito dabartinį romaną... ir tai tiesiog kažkas įtaigus, kaip ir anekdotinis.
Sakau anekdotiškai, nes ne tik šiandieninis balsas, pasirinktas atsižvelgiant į knygos žanrą ir siužetą, bet svarbus dalykas yra paradigmos pokytis, kalbant apie pačią literatūrą. Šios tendencijos pokyčio priešakyje yra Garsinės garso knygos. Šioje platformoje randame visko ir kiekvienam skoniui. Labiau už viską, nes kiekvienas iš mūsų į ausis atsineša labai skirtingas knygas.
Grožinė ar negrožinė literatūra; kaip tik pramoga arba išnaudoti bet kokią prastovą; papildomiems mokymams bet kurioje srityje arba grynam laisvalaikiui einant. Neabejotina, kad garsinės knygos išliks ir tobulėja vis geriau, nes milijonai garso įrašų skaitytojų visame pasaulyje palaiko.
Tiesą sakant, man atrodo beveik neįtikėtina, kad ši transcendentinė revoliucija nuo kasdienybės, kokia yra audioknygos, dar nebuvo įvykusi. Nes jau buvo įprastas jausmas, kad pavargo tiek daug socialinių tinklų, tiek daug perteklinės informacijos, vedančios į klaidingą informaciją, tiek daug ekranų, kuriais galima blogai užpildyti savo laiką. Galų gale gali atsirasti atoveiksmio efektas. Pokytis, galintis paskatinti mus kuo geriau išnaudoti tą laiką, kurį tinklai kiekvieną dieną bando iš mūsų pavogti vis daugiau, segmentuoti ne tik reklamą, bet ir mūsų požiūrį į situaciją.
Vėl nusileidus ant šio įrašo, kažkas panašaus į dabartinę audioknygų plėtrą (kartais užplūsta nevaldoma kerštinga gyslelė), nuostabu, kaip jau pasiekiami visokie skaitytojai. Priartinti vaikus prie literatūros per garsines knygas – puiki galimybė juos susigrąžinti kultūros ir žinių sklaidos labui. Nors dar svarbesne prasme, sakyčiau, kad net ir užpildyti juos empatija, kurią galime sustiprinti tik iš pasakojimo ir jo mutacinio gebėjimo kitų žmonių odoje.
Be to, gali būti, kad susiduriame su tokia magiška formule, taip dažnai ieškoma alchemija... Turiu omenyje būdą, kad vaikai neatsisakytų skaityti; tikrai iš miglotos atminties apie privalomą mokyklinį skaitymą taip dažnai netinkamai. Štai kaip gaivaus oro gurkšnis patenka į „Audible“ vaikiškas audio knygas. Išsamiame kataloge galime nesunkiai rasti geriausią pasirinkimą, kad „literatūros“ idėja būtų arčiau malonumo, o ne akademinio primetimo.
Jei dar nesusižavėjote audioknygomis, pagalvokite, kad tai pokytis į gerąją pusę, palyginti su daugybe kitų pasiūlymų, kuriais galite užmušti savo laisvalaikį ne tik metaforine, bet ir tiesiogine prasme. Tegul jie mus paskaito, kad vėl pasimėgautume literatūra.
1 komentaras apie „Garso skaitytuvus? XXI amžiaus literatūra»