3 geriausios Vicente Molina Foix knygos

Visada įdomu dalyvauti poeto mutacijoje rašytoju. Kalbų mišiniui, lyrinių išteklių perkėlimui į prozą visada reikia vaizdų ir simbolių iš formos grožio ar gausos.

Kažkas panašaus atsitinka su pasakojimu perkeltais kino kūrėjais. Woody Allen Tai ne vienintelis atvejis, kai scenarijaus tipiškiausios vaizduotės pritaikomos romantikai. Juk kaip ir visame mene, bet kokios raiškos slenksčiai visada turi būti difuziniai. Kitaip ir negali būti romane, kuris turi būti nuo epistolinio formato iki pačių nestruktūriškiausių siužetų.

Ispaniškoje versijoje turime puikų filmų kūrėjo ir rašytojo atstovą Vincentas Molina Foix. Nuo 70 -ųjų praktikuojanti kūrybą daugelyje aspektų, Molina Foix yra scenos meno, laiškų, kritikos ir artikulizmo veteranė.

Kaip visada šioje erdvėje, mes labiau trauksime link tų romanų, kurie labiausiai patiko tiems, kurie prenumeruoja. Dėl skonio galite sutikti arba nesutikti. Bet jums visada patiks puikios istorijos ...

3 rekomenduojami Vicente Molina Foix romanai

Laiškų atidarytuvas

Niekas neįkvepia labiau už tiesą, kad galų gale apmąstoma apie tai, kas įmanoma, ir atsekami tie įsivaizduojami takai, kurie atranda netoliese esančias chronijas apie tai, kas galėjo būti. Šis išteklius taip pat padeda pasiūlyti ateities ar daug ambicingesnių lygiagrečių kursų, kuriuos skatina pripažintų veikėjų pasiutęs žmogiškumas. Ambicinga iliuzija, paversta netikra pirmojo masto istorine kronika.

Šis romanas, 2007 metais apdovanotas Nacionaline literatūros premija, prasideda laiškais, kuriuos vaikystės draugas parašė antrajame XX amžiaus dešimtmetyje García Lorca, tolimai jo vilties ir svajonių įkvėpėjui.

Nuo pirmojo, ko gero, niekada neatlygintinio susirašinėjimo epizodo, skaitytojas stebės šio nuostabaus požeminio upės romano eigą, kuri atspindi paskutinius šimtus Ispanijos gyvenimo metų ir susipina istoriją su privačiomis aukų, išgyvenusiųjų grupių istorijomis, pragyvenimo šaltinių, „modernių“ ir „prakeiktų“ merginų.

Kartu su jais matomos aktualios asmenybės, tokios kaip Lorca, Aleixandre, Maria Teresa León, Miguel Hernández, Eugenio d´Ors, be kita ko, figūros „šešėlyje“, nors ir labai tikros šios galingos chorinės simfonijos ir kurioje autorius kreipiasi į melas, sielvartas, išdavystė, išsipildę siekiai, nusivylimai, tremtiniai, seksualinės aistros.

Laiškų atidarytuvas

Jaunas vyras be sielos

Didžiausia kiekvieno grožinės literatūros rašytojo pagunda yra rašyti apie save. Atmintis yra tas filtras, kuris keičia spalvas pagal poreikį, vaizduotę ar nostalgiją. Štai kodėl rašytojas gali susigundyti, kad geriausias romanas, kurį jis galėtų parašyti, būtų apie jį patį.

Tačiau šia proga, kaip ir daugeliu kitų, rašytojas ieško alter ego arba savo veikėjui suteikia tik vardą. Abiem kraštutinumais nemirtingumo pretenzijos yra būtinas leidimas, nes žmogus pradeda rašyti ir kenčia arba mėgaujasi vieniša rašytojo šlove.

Skaitytojas savo rankose turi nuostabų mokomąjį romaną, pasižymintį ypatingais dalykais: jo veikėjas yra to paties pavadinimo, kaip ir jį parašęs autorius. Jaunas vyras be sielos pasiekia kulminaciją po laiško atidarytojo ir „Kartaus svečio“ (kartu su Luisu Cremadesu), kurį Vicente Molina Foix vadina savo „dokumentiniais romanais“, ir jame, kaip ir ankstesniuose dviejuose, yra kruopštus pasakojimo balso tyrimui ir pagrindinio veikėjo konstravimui per tą balsą.

Knyga – tai istorija apie trigubą sentimentalų, seksualinį ir kultūrinį išsilavinimą bei savo tapatybės paieškas su foniniu šeštojo ir šeštojo dešimtmečio Ispanijos ir Europos portretu (su kai kuriais praeities šalies traumų atgarsiais, pvz. tas Ištremtasis Daktaras, slaugantis pagrindinio veikėjo sergančią motiną).

Jo puslapiuose rodomi miestai, kurie bus esminiai šiame trigubame ugdyme: Elčė, Madridas, Barselona, ​​Paryžius, Lisabona ..., vaikystės, paauglystės ir jaunystės išgyvenimų scenos. Tokia patirtis, kaip prasidėję lytiniai santykiai su šeimos namų tarnaite lyginimo kambaryje; vaikystės susitikimas su Camilo José Cela, kuris pasirašo knygą labai jaunam trokštančiam rašytojui ir pataria jam; pirmieji skaitymai ir tie, kurie ateis vėliau, sujungiant siurrealistus ir marksistus, ir aistra kinui.

Kino šiuose puslapiuose Godardas atrado Paryžiuje, Marnie vagis, Fritzas Langas..., bet ne tik filmų, bet ir kambarių, kurių tamsoje pagrindinis veikėjas išgyvens kažkokius inicijacinius išgyvenimus... O per kiną, nuo Žurnalo „Film Ideal“ laukia esminiai susitikimai: su Ramónu, kuris pakviečia jį į Barseloną, supažindina su seserimi Ana María ir inicijuoja homoseksualią meilę bei su jaunų poetų ratu: Pedro, Guillermo, Leopoldo...

Tarp jų užsimegs karšta draugystė, sukils sukryžiuotos ir ne visada išsipildžiusios meilės, ir jas suvienys tikinčiųjų iliuzija anapus meno. Jie sudarys grupę, kuri savo neurotišku, laukiniu ir beviltišku, kaip naiviu būdu, stengsis gyventi romantišką to meto romaną, paskutinius septintojo dešimtmečio metus, naujus įsitikinimus ir kovą dėl įvairių tada buvo kovojama su frontais.

Tai stulbinantis romanas apie gyvenimą, daugybę literatūrinių, kinematografinių, politinių, meilės, seksualinių ieškojimų ir atradimų..., didžiulio entuziazmo ir tam tikrų nusivylimų. Mokymosi, kintančių vertybių ir kraštovaizdžių romanas, taip pat knyga apie intymumą, atsirandantį prieš grožinės literatūros veiksmą.

Jaunas vyras be sielos

Karštas svečias

Karštas svečias prasideda pranešimu apie tėvo mirtį jo sūnaus lovos scenoje ir baigiasi po daugiau nei trijų dešimtmečių tą pačią metų dieną ir tame pačiame name, kur vagišiai įeina. juodos dėžės dviejų meilužių praeitis.

Žinoma, ne visada linijinė, to meto iniciatyva, kurią inicijavo trisdešimt penkerių metų rašytojo ir jauno studento, rašančio eilutes, susitikimas, knyga atsiskleidžia kaip atminties romanas, tikra istorija, apdorota Grožinė literatūra.

Bet taip pat kaip pasakojamoji esė apie meilės iliuzijas ir pasipiktinimą, taip pat kaip dvigubas autoportretas su peizažo, besikeičiančios devintojo dešimtmečio Ispanijos, ir su figūromis, turtinga realių žmonių galerija, kai kurie gerai žinomi, traktuojami kaip laimės, neištikimybės, asmeninių ieškojimų ir ilgesio to, kas galėtų būti, tragikomedijos veikėjai ar liudininkai.

Luis Cremades ir Vicente Molina Foix parašė šią precedento neturinčią knygą išskirtiniu, bet atskiru būdu. Abipusėje laisvėje prisiminti atskirai, svarbą tam, ką jie parašė rašydami mylėdami ir išduodami vienas kitą, autoriai iš naujo atranda bendrą žodžio teritoriją, kad pažvelgtų vienas į kitą iš dabarties, bandydami atsigauti nuogas autentiškumas. nostalgija, ką tie veidrodžiai turėjo savo dieną ir paliko kaip likučius.

Ir jie tai padarė, kaip patys ironizuoja, vadovaudamiesi „serialo“ modeliu pradine šio žodžio prasme: kiekvienas skyrius, kurį abu pasirašė pakaitomis, buvo parašytas be išankstinio susitarimo ir pasiekė kitą, išlaikant intrigą. , kaip ir XIX amžiaus romanuose.

Su tuo skirtumu, kad tame feljetone 64 skyriuose du pagrindiniai veikėjai-skaitytojai žinojo pabaigą, bet ne netikėtumus ir apreiškimus, kuriuos jiems galėjo atnešti jų pačių istorija. Šioje knygoje, kuri nepaliks abejingų nė vieno skaitytojo, mes liudijame įrodytą Molina Foix meistriškumą ir pasakojamą poetą, ilgai tylintį.

Karštas svečias
5/5 – (7 balsai)

Komentuoti

Ši svetainė naudoja "Akismet", kad sumažintų šlamštą. Sužinokite, kaip apdorojami jūsų komentarų duomenys.