3 geriausios Josepho Hellerio knygos

Literatūra Josephas Helleris gimė su tuo rašytojo brandos antspaudu jau grįžus iš visko. Taip šio amerikiečių autoriaus pasakojime atrandama a pomėgis redukuoti iki absurdo, humoro, nefiltruotos kritikos. Nieko bendro su kitais garsiais pilotais perėjo į literatūrą Sent Egziuperi o Jamesas salteris galiausiai yra transcendentiškesnis jo paties vizijai apie literatūrą kaip apie didesnės substancijos lauką, o ne į spjaudą, kur išlieti kartėlį, kol jis vėl nepuola į gerklę.

Turi būti visko. Visada lieka laiko vienai ar kitai literatūrai – tai, kuri išaukština, ar tai, kuri viską išjuokia. Hellerio daugiau nei keistame, deformuotame regėjime slypi brutalus realizmas, pralenktas ta žmogaus, kuris nebesitiki sprendimo ar pagerėjimo, o tik pasiduoda nelaimės atskleidimo misijai. Nes viena yra nebendrauti su girnomis, o kita – turėti galimybę ar norą apie tai rašyti su įsitikinimu, siūlančiu būtiniausią aiškumą nuobodusioms sąžinėms.

Tai panašu į seną posakį „kažkas turėjo tai padaryti“. XX amžiaus Amerikos literatūroje Helleris paskyrė sau užduotį pradėti pristatyti pilkąsias amerikietiškos svajonės sritis, įsitikinęs, kad Amerikai reikia kiekvieno savo piliečio, kad išsaugotų tiksliai nenumatytą pusiausvyrą...

3 populiariausi Joseph Heller romanai

Spąstai 22

Ir Heleris atvažiavo ir parašė klasiką... Be abejo, jis tik galvojo parašyti savo dienų tragikomediją tarp raketų „žemė-oras“ žybsnių, bombų ir šventų didžiųjų išsiuntimo kareivių kiaušinių...

Per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečių bazės ligoninėje mažoje Italijos saloje bombonešio pilotas, vardu Yossarian, apsimeta pamišusiu. Kitoje oro misijoje jis nori bet kokia kaina neprarasti gyvybės ir grįžti namo. Kodėl, po velnių, visi bando jį nužudyti iš apačios?- klausia savęs kaskart numetęs bombą. Yossarianas bando įrodyti, kad yra pamišęs, tačiau patenka į „22 laimikį“: absurdiška ir iškreipta karinė taisyklė, teigianti, kad sveikiausi yra tie, kurie teigia, kad yra beprotybė, kad išvengtų karo. O jei esi sveiko proto, tai sveikas, taigi... Neturi kito pasirinkimo!

Iš pradžių 1961 m. išleistas „Spąstai 22“, be jokios abejonės, yra vienas juokingiausių ir labiausiai švenčiamų visų laikų šedevrų ir Amerikos literatūros tradicijos kertinis akmuo, dėl kurio jis buvo įtrauktas į geriausių XX amžiaus knygų sąrašą. Skaitytojas pasiners į daugybę absurdiškų situacijų ir kliedesių dialogų, pabrėžiančių karo ir žmogaus kvailumą. Ir ar tai „pragaras mes esame ir visada buvome mes“, – sako Laura Fernández prologe. Jei norėčiau apibūdinti pragarą, tai būtų beprotiškai juokinga. Nes toks juokingas yra pasaulis. […] Kad ši žmonija bandytų ką nors apie save sužinoti.

Spąstai 22

Kažkas nutiko

Už bet kokios rūgštinės kritikos, troškimo pajuokti ar daryti satyrą visada randame budinčio pasakotojo apmaudą, stengiantis išsiaiškinti, kas verčia mus vėl ir vėl suklupti savo priemonėmis, kompleksais ir kaltės jausmu. Socialinė sėkmė – tai pats blogiausias šiuolaikinės ydų kupinos visuomenės tikslas. Tai lūžio istorija.

Bobas Slocumas yra pavydėtinas žmogus. Vykdomas ir sėkmingas, jis turi patrauklią žmoną ir tris vaikus, „draugą“ ir dėl savo pareigų klajojantį haremą. Tačiau kažkas atsitiko. Galimybė būti pažemintam hierarchijoje, baimė nepasiekti aukščiausių sprendimų, kur priimami sprendimai, ir neapykanta viršininkams, susimaišiusi su šeimyninio gyvenimo žlugimu, yra nuolatinė Slocumo kančia.

Paauglio menininko portretas, senas

Tai nebuvo asmeniška, James Joyce. Helleris galėtų remtis Dorianu Grey kaip nuoroda. Tikslas buvo išgelbėti tą kūrinio transcendencijos tašką, kuris atsiveria apie meną ir jo prasmę ar jo šaltinius. Paauglio portretas, senas menininkas – tai jaudinantis ir žavus žvilgsnis į menininko, kuris apmąsto savo gyvenimą ieškodamas įkvėpimo šaltinio, mintis. Išskirtinis, jaudinantis ir patraukiantis žvilgsnis į kūrybiškumą su visomis viltingos iliuzijos ir kankinančio nusivylimo akimirkomis.

Eugenijus Pota, romanistas, mėgstantis save Heller Savo pirmojo romano dėka jis tapo legenda, kultūros ikona, jis ieško argumentų savo galutinei kūrybai, kai suvokia artėjančią savo dienų nuosmukį. Šis pirmasis romanas pažymėjo jo literatūrinę karjerą. Nuo to momento visi jo darbai buvo kruopščiai išpjauti kritikų, ir, išskyrus tam tikrą trumpalaikę sėkmę, jis buvo laikomas nepakankamu.

Ieškodamas siužeto, jis kreipiasi į žmoną, agentą, redaktorių, buvusius meilužius, net gydytoją. Visi jam atneša idėjų, bet nė viena jų neįtikina, kad būtų nuvilta nusivylimo. Savo neramioje kovoje su įkvėpimu Pota, „alter ego“. Heller, gilinasi į tokių rašytojų kaip Scotto Fitzgeraldo, Henry Jameso, Jacko Londono ir Josepho Conrado gyvenimo „tragišką komponentą“; Ankstyvoji sėkmė juos sukėlė sumaištį, kurios jie vėliau nerado kituose jo darbuose. Beje, tarp savo gyvenimo nuotykių ir nesėkmingų romanų pradžios jis atiduoda duoklę savo mėgstamiems autoriams; be kita ko, Markas Tvenas, Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as linktelėjo titulu. Menininko portretas paauglys, senas buvo paskutinis pasakojimas Josephas Helleris.

Paauglio menininko portretas, senas



įvertinimo įrašas

Komentuoti

Ši svetainė naudoja "Akismet", kad sumažintų šlamštą. Sužinokite, kaip apdorojami jūsų komentarų duomenys.